Puota be aušros

Sutemus dvare vėl dengiamas stalas. Uždegamos žvakės, sustatomos kėdės, o už durų pasigirsta žingsniai. Šį vakarą laukiama ir tavęs.

Tarnas tylėdamas palydi į salę. Ant sienos kabančiame sename paveiksle atpažįsti tą patį stalą ir tuos pačius svečius. Jų veidai per daugelį metų nė kiek nepasikeitė.

Tau atsisėdus, pokalbiai nutyla. Už nugaros užsiveria durys. Kai pakyli išeiti, tarno balsas sustabdo: „Dar ne aušra.“